29/05/2026
Prisilietimai prie molio.
Moterų rankos.
Emocijos, kurios tą vakarą virto mūsų bendra karalyste. ✨
Praėjo savaitė.
Šiandien jau tenka su šiuo kūriniu atsisveikinti.
Molis išdžiūvo, susitraukė, vietomis sutrūkinėjo. Bet kuo ilgiau į jį žiūriu, tuo labiau atrodo, kad laikas jame tiesiog sustojo.
Žvelgdama į šią emocijų karalystę jaučiuosi lyg vaikščiočiau po seną, apleistą dvarą. Tokį tylų, gilų, pilną istorijų.
Atrodo, kad šis mažas kvadratinis metras pasakoja nepaprastai daug. Žvelgiu į jį ir prisimenu kiekvieną moterį, kiekvieną prisilietimą, kiekvieną emociją.
Ir suprantu vieną dalyką — mes tą vakarą jautėme daug daugiau, nei pasakėme žodžiais. 🤍
Turbūt todėl dabar žiūrėti į šį sudžiūvusį darbą yra taip nepaprastai jautru. Lyg akimirkai būčiau sustojusi tarp laiko, jausmų ir visos tos moteriškos bendrystės, kuri dar ilgai liks šiose sienose. ✨
