16/08/2026
Praėjo savaitė atostogų.
Ir tik dabar jaučiu, kad mano galva pagaliau irgi atostogauja.
Šį kartą pirmą kartą taip stipriai pajutau, kaip sunku iš tikrųjų atsijungti nuo darbų.
Anksčiau buvo taip paprasta - užverti kompiuterį ir baigiasi darbas, o dabar - ne..
Ir pagavau save galvojant - kada poilsis tapo dar vienu dalyku, kurį reikia išmokti daryti?
Atrodytų, išvažiuoji atostogų ir tiesiog ilsiesi. Bet kai ilgai gyveni režime „dar truputį“, „dar šitą padarysiu“, „aš pati“, kūnas gali sustoti greičiau nei mintys.
Man prireikė beveik savaitės.
Savaitės nustoti galvoti, ką dar turėčiau padaryti.
Savaitės nustoti jausti, kad diena turi būti „naudinga“.
Savaitės, kad galėčiau tiesiog būti. Be rezultato. Be produktyvumo. Be kaltės.
Ir turbūt šios atostogos man dar kartą priminė vieną dalyką:
Poilsis prasideda ne tada, kai nebedirbi.
Poilsis prasideda tada, kai sau leidi nebedirbti - ir galvoje.
O kaip tau - ar išėjusi atostogų gebi atsijungti iš karto, ar reikia tam laiko?