29/07/2026
Šiandien pirmą kartą gyvenime nuėjau pasitikrinti savo apgamų.
Jau ne vienerius metus matau, kad jų sparčiai ant mano kūno vis daugėja. Turiu labai šviesią odą, daug strazdanų, nemažai iškilių apgamų, todėl mintis pasitikrinti vis sugrįždavo. Bet kartu neramino ir kita mintis – o jeigu ras kažką blogo? Atidėliojau.
Ir turbūt ne dėl laiko stokos. Dėl baimės.
Nes buvo vienas rimtas dalykas, kuris mane neramino labiausiai. Ant kaklo apie septynerius metus turėjau tris šiurkščius ir iškilusius odos darinius. Kai patirdavau daugiau streso, vis juos liesdavau, kasydavau, deginau. Šiemet du iš jų dingo. Gal tai sutapimas, bet ilgus metus nešiotas neigiamas emocijas pavyko paleisti ir du dariniai dingo per savaitę! 😳 Ar tai susiję? Tikiu, kad taip. Bet liko vienas, todėl nusprendžiau, kad nebenoriu gyventi spėliodama ar jis piktybinis ir reikia kažką daryti.
Po apžiūros gydytoja mane nuramino. Visi apgamai ant kūno atrodo sveiki. Ir tas darinys ant kaklo taip pat nekelia jokių įtarimų. Rekomendavo nieko nedaryti. O aš įtariu, kad dar liko pasąmonėje kažkas, ko nematau ir jis man tai primena 🙂 Pagyvensim, pamatysim.
Dermatologė pasakė, kad mano oda labai šviesi, todėl saulė negali būti mano draugė. Nors labai mėgstu vasarą ir įdegusi oda man pati gražiausia, teks susitaikyti, kad man svarbiau išsaugoti sveiką odą nei siekti įdegio. Ir nekreipti dėmesio, kai kažkas komentuoja „kodėl tu vaikštai kaip sūris? O kodėl tavo vaikai tokie rudi?“. Kartais rūpinimasis savimi reiškia priimti tai, kas nėra labai patogu, bet yra teisinga.
Važiuodama namo pagalvojau, kiek daug energijos ir tuščio galvojimo per tuos metus buvau atidavusi nerimui.
Modesta… Kiek kartų mintyse buvai prisigalvojusi įvairiausių scenarijų? Kiek kartų pati save išgąsdinai dar net nežinodama tiesos?
O užteko vieno vizito, kad pagaliau nusiraminčiau ir su šypsena žiūrėčiau į savo strazdanotas rankas ir ant balto pilvo esančius rudus taškelius.
Šie metai man yra apie rūpinimąsi savimi. Ne tada, kai jau nebegaliu kentėti. Ne tada, kai problema tampa didelė. O tada, kai dar galiu pasirūpinti savimi iš meilės, o ne iš baimės.
Ir vis primenu sau vieną labai paprastą dalyką: neprisigalvok. Pasitikrink.
Tad dar laukia trys svarbūs vizitai, kurie, tikiuosi, man paaiškins, kodėl mano svoris auga kaip ant mielių.
Pastebėjote, kad kartais didžiausią naštą sukuria ne liga, o mūsų pačių baimė nežinoti? Ir tas nuolatinis atidėliojimas?
Jeigu ir jūs jau seniai atidėliojate kokį nors profilaktinį vizitą, gal šiandien yra ta diena užsirašyti. Kartais didžiausias palengvėjimas ateina ne tada, kai randame atsakymą, o tada, kai pagaliau nustojame gyventi nežinioje 🤍